Dizainerio Blogas

FD_Spec_Paveikslelis_

Prof. Feliksą Daukantą prisimenant…

INDEKSAS 2012

2012 metų pabaigoje pasirodęs Lietuvos dizainerių sąjungos (LDiS) darbų katalogas INDEKSAS 2012 plačiau))) paskatino publikuoti prieš daugelį metų 1996m. vykusį pokalbį su vyresnės kartos dizaineriu Alfonsu LUKŠIU ir menotyrininke Rita Mikučionyte.
Pokalbyje išryškėjo dizainerio viltis, kad ateityje dizainas įgaus “naują pagreitį” ir kryptingumą, kuriame išryškės asmenybių svarba, manyčiau, dizaino patriarchas teisingai nuspėjo.

Alfonsas Lukšys (g. 1930 m.)

1968 metais baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto pramoninio dizaino IV laidą ir įgijo dailininko konstruktoriaus kvalifikaciją. Jis sukūrė apie 80 meninio konstravimo projektų, su kūrybiniais darbais dalyvavo dvidešimt dvejose tarptautinėse parodose, buvo apdovanotas keturiais aukso, šešiais sidabro ir penkiais bronzos medaliais. Dirbdamas ENIMSS’e meninio konstravimo biure, parašė mokslinį darbą disertacijai ginti. 1989 metais jam suteiktas nusipelniusio pramonės darbuotojo vardas.

Jūsų kūrybos biografija glaudžiai susijusi su Lietu­vos dizaino formavimusi bei raida. Sakykite – ar, prabėgus pusę amžiaus darbo metų, galėtumėte išskirti ir trumpai apibūdinti savitus lietuviškojo dizaino bruožus?

Meninio konstravimo (dabar dizaino) specialybę pasirinkau profesoriaus prof. Felikso Daukanto paskatintas (prieš tai nesėkmingai stojau į tapybą).

Dar studijuodamas pradėjau dirbti. Tačiau daikto grožį tuomet suvokiau abstrakčiai – tik dabar, matydamas būsimo gaminio vidų, suprantu jo išorę.

Dizainas – tai ir architek­tūra, ir skulptūra, ir grafika; tai visų mokslų ir meno sintezė. Daugelis, ypač jaunų dizainerių mano, kad dizainas – kosmopolitinis menas. Bet taip nėra, ir negali būti: kiekviena tauta turi savo prigimtį.

Yra specialistų, kurie galvoja, kad turim taikytis prie kosmopolitinio dizaino. Tačiau sunku nuo savęs pabėgti: visų pirma, forma – santykiai, detalių harmonija, linijos – tebėra lietuviška. Todėl japoniškai nepadaryčiau. Nepavyktų ir itališkai. Vartau žurnalus, žinau, ką projektuoja ir gamina užsienio firmos. Bet ne toks mano „muzikalumas“, ne tokia aplinka. Gamta, kurioj gyvenam, krašto praeitis, lietuviškų dainų prigimtis atsispindi mūsų darbuose. Juk keramikos forma, piešinys per amžius išlieka: juos pastebi­me ir naujų gaminių techni­niuose parametruose, detalėse. O japonų gaminiai, sakyčiau, daugiau „aštrūs“, „dantyti“, tarsi sudėti iš smulkių dalelyčių ir sulipdyti. Tai, matyt, lėmė šalies geografinė padėtis ir istorija – gamtos stichijos, uždarumas. Šiuolaikinis jų menas labiau kosmopolitinis, ir prekės kitokios, bet tautos charakteris išliko.

Mūsų daiktai daugiau apibendrinti, muzikalūs. Daug minkštesnė linija, jungianti formas.

Kiekviena tauta turi tik jai būdingą proporcijų modulį. Į Lietuvą šis modulis atkeliavo iš svetur, bet buvo savaip pritaikytas – kitas linijų, langų santykis ir pan. Dizainas man neatsiejamas nuo architektū­ros. Langai, įėjimai, įvairūs papuošimai, jų deriniai – visad įdomūs. Tai atsispindi ir mano darbų formose, tik mažesnėse, todėl reikalaujan­čiose kitokios plastikos.

Mūsų spalvos – pastelinės. Visų pirma, tai lėmė gamta, antra – dažų gamybos tradicijos. Daug rudos spalvos, kuri yra patvari ir lengvai randama. Kiti dažai taip pat – natūralūs, augaliniai. Nors saulės mūsų krašte šiek tiek ir trūksta, bet lietuvių dizainas, manau, gana šviesus.

Pradėjome pokalbį nuo monu­mentalių dizaino darbų – staklių, vėliau daugiausia laiko skyrėte smulkesnės plasti­kos dizaino gaminiams – elektros įrankiams, instru­mentams.

Kas lėmė šį posūkį Jūsų kūryboje?

Stakles projektuoti pradėjau dar trečiame kurse. Atrodė, lyg mums įtakos būtų turėjęs kubizmas – projektuo­se dominavo aiškios geomet­rinės figūros, aštrios briaunos, griežti santykiai ir, sakyčiau, grynai matematinės proporci­jos. Vyravo nuostata, kad tai ekonomiška, pigu ir patogu.

Tačiau pamažu “aštrios” formos pradėjo mane erzinti, ėmiau pavargti nuo jų. Todėl bandžiau ieškoti aptakesnių linijų, apvalinti nuobodžią formą.

Iš pradžių dizaino samprata buvo miglota, daug lėmė užsienio pavyzdžiai. Dabar, mano manymu, esu laisvas, išsivadavęs iš monotonijos, todėl, projektuo­damas didesnius objektus,

atsisakau schematizmo. O mažose, kamerinėse formose labiau galiu išreikšti lietuviš­kumą, jos daug muzikalesnės, spalvingesnės.

Dažnai projektuojate keletą gaminių tam pačiam užsakovui. Kaip sprendžiate vieno daikto ir jų grupės, detalės ir visumos proble­mą?

Konkrečiam užsakovui kuriu naują gaminio formos, plastikos bei grafikos koncep­ciją.

Visada klausiu, ką jis ketina gaminti ateity. Iš anksto planuoju savo darbus ir turiu gamybos didžiąją programą. Tardamasis dėl vieno daikto, jau galvoju apie kitus. Tuomet supažindinu su savo planais užsakovą, sudominu jį. Pats darbo užmojis ir abstrakti programa reikalauja jungti objektus, naudojant vienodus grafinius elementus, firminį stilių. Formos projektavimo specialistui sunku būti geru grafiku, puikiai žinančiu poligrafijos “plonybes”.

Todėl pakviečiu trijų-keturių dizainerių grupę, kur vienas kuria dizaino grafiką, kitas – įpakavimą, trečias – techninę dokumentaciją ir t.t. Projek­tuodamas formą, numatau būtiną unifikaciją, linijos, spalvos bendrumus. Yra dizainerių, kurie kuria gaminių “eilę”, t.y. suprojek­tuoja vieną daiktą, o po to jį matematiškai didina arba mažina. Mano manymu, kiekvienas daiktas turi savo mastelį, piešinį, liniją, apvalinimo kampus, valdymo elementus, kurių funkcija bei forma mažame ir dideliame gaminyje skirtinga.

Gal galėtumėt apibūdinti labiausiai, Jūsų manymu, pavykusį savo darbą…

Vertinti savo darbus nelengva – būtinas laiko nuotolis. Dažnai matau projekto trūkumus, esu juo nepatenkintas. Iš ankstesnių darbų paminėčiau universalias frezavimo stakles, sukurtas 1970 m., kurios po ketverių metų Brno (Čekoslo­vakija) Rudens tarptautinėje mugėje buvo apdovanotos aukso medaliu. Manau, sugebėjome atitolti nuo analogiškų pavyzdžių, kūrėme laisviau, nustebindami net užsienie­čius.

Jūs neabejingas “grynajam” menui, ypač tapybai. Ar tai turi įtakos Jūsų kūrybai? Koks Jūsų požiūris į artdizainą.

Sunku kalbėti apie tiesioginę meno įtaką mano kūrybai. Daug dirbdamas, pajuntu dvasinę tuštumą, tada jėgų semiuosi operoje ar simfonijoje, gamtoje ar tapydamas. Ypač taurina vargonų muzika, kuri padeda ištrūkti iš uždarumo į begaly­bę.

Artdizainą vertinčiau teigiamai. Be abejo, yra nukrypimų, nepageidautinų kraštutinumų, bet jis formuoja naują aplinką, gyvenimo stilių…

Lietuvių dizainas tarptautinėje rinkoje – kokios, Jūsų manymu, perspektyvos?

Visų pirma, reikia rinkos specialistų. Mes, dizaineriai turim labiau orientuotis dizaino rinkoje, kaupti informaciją apie pasiūlą, paklausą, įdėmiau gilintis į informacines technologijas, sekti kitų dizaino mokyklų raidą, lankyti tarptautines parodas. Mūsų dizaino – aukšta kultūra. Ir nebūtina veržtis į Vakarų rinką – jau šiandien turim, kur parduoti savo produkciją. Kol kas siūlome projektus. Manyčiau, mums reikia drąsos ir tikėjimo ateitimi.

Norėtume patikslinti, kaip vertinate lietuviško dizaino galimybes; neretai girdime terminus skandinaviškas dizainas, Italų dizainas šie terminai nusako tam tikrą šalies dizaino epochą ar įmanoma galvoti kad ir lietuviško dizaino epocha ateis?

 Taip, manau….

 

Kalbino ir pokalbį užrašė : menotyrininkė Rita Mikučionytė ir dizaineris Algirdas Jazbutis. (1996m.)

 

admin