Dizainerio Blogas

VV-7001-585x201

Archaikos ir modernumo jungtis

Jau praėjo beveik dvidešimt metų, kai tarp mūsų nebėra dailės kritikės Gražinos Kliaugienės (1944-1995).

G. Kliaugienė darė įtaką daugelio dailės reiškinių suvokimui, dailininkų kūrybos vertinimui, ji formavo griežtą sampratą apie naujus sovietmečio meno procesus. Jos stichija – dailės proceso problemos, kurias pirmoji iškeldavo, bei jaunųjų talentų atradimas.

Straipsnis. Gražinos Kliaugienės atminimui. Pažinsite iš vaisių. /http://www.bernardinai.lt 2005-12-13

Kalbėjausi su ja vėlyvą 1990 metų rudenį apie lietuviško dizaino ištakas, dizaino meną, kasdieninių kaimiškų “rakandų” tobulumą ir funkcionalumą. Bendraudamas su dizaino specialybės studentais ekspedicijose studijavome paprastus valstiečių įrankius, analizavome ištobulintas jų formas, jų pagrindu ieškojome šiuolaikiško pavyzdžių pritaikymo. Prabėgo nemažai laiko, nieko nebestebina moderniose parodose seno – naujo motyvai, tad pamaniau, užrašyto pokalbio medžiaga yra įdomi ir aktuali šiai dienai.

    Gražina, vartodami terminą tai „modernu“ mes dažniausiai pabrėžiame savo požiūrį į kažką kokybiškai nauja. Sakoma, tai modernu, tačiau ar visada taip siaurai galėtume suprasti šį terminą, kada kalba eina apie kūrybą ?  

Naujų daiktų dizainas paprastai būna pagrįstas modernių formų idėjomis, padiskutuokime  kaip įvardinti tai, kai naujiems funkciniams daiktams ar plastikos objektams suteikiama archaiška forma? Apžvelgsime Vytauto Vanago skulptūrines kompozicijas, kurių pagrindas – archaiški liaudies dizaino objektai.

Kaip vertinti šį kūrybos virsmą, kaip vertinti praeities formų meno reiškinius ? 

Foto: „Vyriai“  V. Vanagas.

Dailėtyrininkė  Gražina Kliaugienė

Dizaino menas, regis, yra vienas iš pačių jauniausių, bent jau daugelis taip mano.

Lietuviai – valstiečių tauta, paprastai vadina daiktą gražiu ar negražiu, patogiu ar nepatogiu. Savos pramonės ilgai neturėjome, todėl menininkas-konstruktorius dar ir dabar daugeliui yra miglota sąvoka. Juolab mažai kam aišku, kas tas dizaino menas – parodose beveik nerodomas, vien grupės entuziastų skatinimas ir puoselėjimas. O iš tikrųjų jis egzistuoja, tik gal neįprastomis, dar tradicija nevirtusiomis formomis. Paieškojus jo šaknelių, jas galima rasti labai giliai – gal todėl, taip sunku tai susieti su dabartimi.

Kad ir toks kultūrinis faktas. Iki 1990 m. personalinės parodos mažai kas net iš dailininkų žinojo, kad Vytautas Vanagas tapo paveikslus, kuria skulptūrą. Ankstyvoji Vanago monumentalistika, nors stipri ir įdomi, lyg ir nežadėjo kažko nepaprasto. Mokykla išmokė konstruktyviai mąstyti, o tai jau daug. Nors pačiuose ankstyviausiuose darbuose ir daug „bendrybės“, tačiau labai greit žymus ėjimas į „save kitokį“. Gal jis gerokai intuityvus, nes konkretus interjeras, erdvė, šviesa, tema neišvengiamai drausmina, funkcionalumo, visumos su architektūra būtinybė gerokai varžo. Beje, kalbant apie V.Vanagą, reikia pasakyti, kad jis atkakliai vengė banalių temų.

Pradėjęs nuo tradicinio „lietuviškojo ekspresionizmo“ tapyboje, jis pamažu krypo į paveikslus – ženklus. Plokštėjo erdvė, stiprėjo ryšiai geometrizuota konstrukcija, nyko empiriškoji realybė. Paveikslai sparčiai „modernizavosi“, bet jie netapo sumažinta freska, dekoratyvia tuštuma ar paprasčiausiu plakatu. Netapo, pirmiausia, dėl to, kad juose išliko realus gyvenimo pojūtis.  Išliko prasmė, įtaigi ir apibrėžta. Iki degtuko silueto apibendrinta žmogaus figūra (beje, mėgiamas V. Vanago įvaizdis), jos santykis su visuma, griežtas posūkis, įspraustas į stiprų ritmą, iš pirmo žvilgsnio primena seniai pamirštų daiktų simbolius, labai modernus ir kartu labai archaiškus.

Už tokio kontrastingo dviejų parodų derinio ima šmėkščioti praeitis, pažystama ir artima, ypač tuose darbuose, kuriuos įprasta vadinti minimalistiniais. Tačiau tapyboje toji praeitis dar stiprokai gožiama modernumo ambicijų, dar ne visai aišku, iš kur visa tai.

Matyt tas pats dailininkas tai jautė nes jo skulptūrose toji idėja vystoma jau drąsiai ir ryžtingai. Vienas stipriausių V. Vanago darbų „Žardeliai I“ (1989). Žardeliai – gimtasis kaimas. Tai ne tradicinis trimatis kūrinys, o ant sienos kabinamas minimalistinės išraiškos reljefas. Enkaustika padažyta ant medžio lenta, pasibaigianti metalo strypų guotą. Peizažas? Ne peizažas? Kompozicija, primenanti kaimišką „rakandą“, kurio paskirtis jau nebeįspėjama, bet egzistuoja nepavaldi laikui. Formos paprastumas, logiškumas – tarsi nuoroda į funkcionalumą, bet kas ir kada naudojosi tuo „rakandu“? Nė vienos užuominos į tradicinę nacionalinę plastiką ir sykiu – aiškus jautimas, kad šitaip mąstyti gali ne tik prancūzas ar estas, o vien kaimietis lietuvis. Pasikapstykime giliau – iš kur tas pojūtis? Pats V. Vanagas ne sykį yra pripažinęs, kad medinis samtis ar grėblys, žmogaus sukurtas savo naudai ir džiaugsmui, jam dažnai atrodo gražesnis ir įdomesnis už daugelį „dievukų“, nes „dievukai“ – vėlesni laikai, o pirminės formos ištakos (puodas, ietis, šaukštas) siekia balažin kokią senovę. Taip, kaip seniausios liaudies dainos, kurių nė senoliai nebeatmena – liko tik melodijos tipas.

 

A. J. Būdamas prof. Felikso Daukanto mokinys esu neabejingas liaudiško, valstietiško dizaino prigimčiai, raiškos apibūdinimui, sąvokos įvardijimui. Kas yra liaudiškas dizainas, kuris atsiranda intuityviai iš poreikio daiktų funkcijai ir jų grožiui, ar tai kūrėjo yra noras gražinti daiktus, juos dekoruoti ir tiek ?

 

G. K. Taigi, V. Vanago skulptūroje bene gryniausiu pavidalu ima reikštis liaudiškoji dizaino samprata, nepripažįstanti beprasmiškumo, tuščių gražmenų, atsitiktinumo. Ji pulsuoja sarkastiška tvaria meile tam daiktui. Gal taip atsitinka todėl, kad nuo pirmo iki paskutinio prisilietimo viskas daryta savo rankomis, nesišaukiant meistrų pagalbos – taip, kaip šitą darė senovės dievdirbiai. O jau šiuosyk, kad padarytum gražų, patogų, logišką daiktą, privalai tobulai pažinti medžiagą. Įsivaizduokite senovėje meistrą, dirbantį grėblius geležiniais (na, kad ir ąžuoliniai) nepakeliamais kotais arba puodžių, kurio puodai nuo skimbtelėjimo dūžta. O iš kur tas mūsų geležinių saulučių vingrumas, jei kalvis nemokės tobulai apsieiti su priekalu ar nesupras medžiagos prigimties ir galimybių.

 

A. J. Esu pavaldus mokykloje įdiegtoms funkcinio dizaino analizės normoms, vertiname kompozicijas atsižvelgiant į daiktų funkcionalumą, deja čia reiškinys kur funkcionalumas ir funkcinės formos neanalizuojamos, jos veikia mus, mes džiaugiamės jomis, mus verčia jausti archaikos ir modernumo jungtis.

 

G. K. Tad ir V. Vanagui pajusti ne tik tai, ką darai, bet ir iš ko darai, pagauti medžiagos „dvasią“ buvo būtinybė, beje padėjusi pabėgti ir nuo standartinio formos matymo, nuo XX a. Meno schemų.  Minėtasis „Žardeliai I“ akivaizdžiai pavykęs ir nepanašus į jokio kito mūsų skulptoriaus darbus (gal kažkur netoli yra L. Virbicko medinė skulptūra, bet joje modernumas su liaudiško dizaino pojūčiu dar nesusilydo taip natūraliai) lyg ir galėjo išprovokuoti tolesnę panašių darbų seką, neva „savą stilių“, bet laimei, taip neįvyko.

„Didysis pasivaikščiojimas“,  „Starko“, „Vyriai“ padaryti tuo pačiu laikotarpiu (1989). Nors ir jauti vieningą mąstymą, tačiau jie labai skiriasi. Archaikos ir modernumo derinys taip, kaip ir sunkiasvorės formos jausmas, bendras visiems. Tačiau tarp pakilti bandančio beviltiškai prie savo kėdės – kalėjimo prirakinto debiliuko ir jaukų…

Su dailėtyrininke G. Kliaugienė kalbėjosi dizaineris Algirdas Jazbutis. Interviu užrašytas 1990 m.

 

Pabaigai, Gražinos Kliaugienės atminimui, labai tiktų citata iš minėto Bernardinai.lt straipsnio:

“Ne taip lengva buvo sulaužyti laisvą prieškarinio menininko sielą, pokario metų jaunieji dažniausiai atėję iš kaimo, dar buvo įkvėpę patvarios ir gana patriarchališkos būties aromato. O jauniausieji? Vienodi bateliai vaikų darželyje, vienoda šukuosena vidurinėje mokykloje, vienodas „socialistinio realizmo“ modelis dailės institute, vienodas „realistinis socializmas“ gatvėje, parduotuvėje, darbovietėje. Iš kur tad rasis ta laisva dvasia? Ji net nebuvo žudoma, kaip pokario metais – jai tiesiog nebuvo leista gimti”.

admin